„Ir vėl TAS metų laikas, kai susitikom su žmonėmis, su kuriais labai gera ir
ramu. Kartu žaidžiam, sportuojam, juokiamės, verkiam, mokomės,
dalinamės, draugaujam ir praturtėjam.“Vilija Šatienė, stovyklos dalyvė
Yra kelios dienos per metus, kurių mūsų bendruomenėje laukiama kitaip.
Ne dėl suplanuotų veiklų. Ne dėl susitikimų su specialistais ar naujų patirčių. O todėl, kad į vieną vietą suvažiuoja žmonės, kuriems nereikia ilgai aiškinti savo kasdienybės.
Šiemet tokiomis dienomis tapo rugsėjo 9–12-oji Palangoje, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Menų edukacijos centre.
Į Lietuvos Spina Bifida ir hidrocefalijos asociacijos šeimų stovyklą susirinko 67 dalyviai iš šešių Lietuvos apskričių, o kartu su mumis buvo ir Latvijos Spina Bifida bendruomenės atstovai iš Rygos.
Pirmąją stovyklos dieną tas buvimas kartu prasidėjo labai praktiškai – kas su kastuvu, kas lygino smėlį, kas tiesė taką. BĮ „Klaipėdos paplūdimiai“ paskolino mobilių taką, kurį bendromis jėgomis nutiesėme iki jūros, kad ją galėtų pasiekti ir tie, kuriems birus smėlis tampa rimta kliūtimi.
Gal ir simboliška, kad būtent taip prasidėjo mūsų stovykla – ne nuo kalbų apie įtrauktį, o nuo bendro darbo, kad visi galėtume būti ten pat.
Tą pačią dieną nuo pajūrio persikėlėme gerokai toliau – iki galaktikų ir kvarkų. Mūsų asociacijos narė, fizikos mokytoja Irina Černiukė vaikams surengė interaktyvią pamoką apie Visatos sandarą. Po darbo prie jūros tai buvo visiškai kitokia veikla, tačiau lygiai tokia pat gyva – su klausimais, smalsumu ir noru sužinoti daugiau.
Taip ir prasidėjo keturios dienos, per kurias rimtos temos nuolat keitėsi su sportu, pokalbiais, žaidimais ir tuo paprastu buvimu kartu, dėl kurio į stovyklą kasmet norisi sugrįžti.
Judėjimas, sportas ir naujos patirtys
Viena ryškiausių šių metų stovyklos temų buvo fizinis aktyvumas. Tačiau mums buvo svarbu ne vien apie jį kalbėti – norėjome, kad vaikai ir jaunuoliai galėtų pamatyti ir išbandyti skirtingas judėjimo galimybes.
Stovykloje tęsėme savarankiško fizinio aktyvumo programą „Laisvė judėti – drąsa gyventi“. Doc. dr. Laura Žalienė kartu su Klaipėdos universiteto ir Klaipėdos valstybinės kolegijos studentais atliko 17 vaikų ir jaunuolių fizinių galimybių testavimą. Buvo vertinama organizmo reakcija į fizinį krūvį, plaštakų suspaudimo jėga ir rankų raumenų darbas fizinės užduotiesmetu. Vyko individualios konsultacijos, o studentai vaikams vedė taikomojo fizinio aktyvumo žaidimus.
Tačiau fizinis aktyvumas stovykloje neapsiribojo testavimu.
Su ilgamečiais asociacijos partneriais „Judu365“ vaikai ir jaunuoliai išbandė įtraukųjį padelį. Kamuoliukai ne visada skriejo ten, kur buvo planuota, bet azarto dėl to tik daugėjo. Daliai vaikų tai buvo pirmoji pažintis su šiuo sportu, o po treniruotės jau atsirado klausimų, kur padelį būtų galima žaisti ir grįžus namo.
Sporto galimybes geriausiai parodo žmonės, kurie jau turi savo patirtį.
Asociacijos narė, kūno kultūros mokytoja Aušra Stankevičienė kartu su Ignu pasakojo apie kelią, kuris prasidėjo nuo pirmųjų teniso treniruočių ir per kelerius metus tapo rimta sporto dalimi. Ignas jau ne vienerius metus žaidžia tenisą, dalyvauja Lietuvos paralimpiniame
sporto judėjime ir atstovauja Lietuvai tarptautinėse varžybose. Stovykloje jis galėjo jaunesniems vaikams ir jaunuoliams papasakoti ne tik apie patį tenisą, bet ir apie treniruotes, varžybas, keliones bei tai, kiek nuoseklaus darbo slypi už galimybės varžytis tarptautiniu lygiu.
O Upės Mikalauskaitės istoriją daugelis mūsų sekėme dar prieš stovyklą. Visai neseniai visa bendruomenė laikėme už ją kumščius, kai Upė išvyko į savo pirmąsias tarptautines parasurfo varžybas Ispanijoje. Iš ten ji grįžo iškovojusi II vietą, o Palangoje jau galėjome iš pirmų lūpų išgirsti, kaip visa tai atrodė – nuo pasiruošimo ir jaudulio iki pačių varžybų.
Dar vieną para sporto pusę atvėrė „ParaTeam Paradoksas“ vadovas Danas Sodaitis. Jis supažindino su skirtingomis para sporto rungtimis, kalbėjo apie kelią nuo pirmojo pabandymo iki treniruočių ir varžybų, apie motyvaciją, discipliną ir nuoseklų darbą.
„Kalbėjome apie ribas – tas, kurias kartais mums nubrėžia aplinkybės, ir tas, kurias galime
pabandyti peržengti patys“
Taip susitikimą apibūdino Danas. O paskui vaikai patys sėdo į lenktyninius neįgaliųjų vežimėlius. Vieniems užteko kelių metrų suprasti, kad juos valdyti nėra taip paprasta, kaip atrodo iš šalies. Kiti norėjo važiuoti dar kartą.
Žinios, kurių geriau neprireiktų
Ne visos stovyklos temos buvo lengvos.
Į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms ir pirmosios pagalbos mokymus susirinko 54 stovyklos dalyviai.
Šeimai, kurioje gyvena žmogus su negalia, bendras patarimas „turėkite evakuacijos planą“ ne visada pasako pakankamai. Reikia iš anksto pagalvoti apie žmogaus judėjimą, būtinas priemones, vaistus, slaugos reikmenis ir kitus kasdienius dalykus, kurie ekstremaliosios situacijos metu tampa ypač svarbūs.
Todėl kalbėjome praktiškai – apie pasirengimą, saugų elgesį ekstremaliųjų situacijų metu, veiksmus nelaimės atveju ir pirmąją pagalbą.
Po stovyklos dalyviai savo įrašuose prisiminė šiuos mokymus kaip vieną iš praktiškiausių stovyklos patirčių.
Savarankiškumas – ne tik suplanuotose veiklose
Apie savarankiškumą stovykloje kalbėjome daug, nors ne visada tam reikėjo atskiro užsiėmimo.
Paaugliams ir jaunuoliams vyko psichologo užsiėmimas „Drąsa rinktis“. Tėvai tuo metu turėjo savo erdvę – psichologo vedamą savitarpio palaikymo grupę, sąmoningo kvėpavimo ir atsipalaidavimo praktiką.
Buvo ir labai konkrečių kasdienio gyvenimo klausimų. Dalyviai susipažino su automobilio pritaikymo žmonėms su negalia galimybėmis, galėjo individualiai pasikonsultuoti dėl skirtingų sprendimų. Įmonės „Sidabra“ atstovai pristatė slaugos ir higienos priemones bei atsakė į šeimoms rūpimus praktinius klausimus.
Ne mažiau svarbūs buvo ir pokalbiai, kurie stovykloje vyko savaime. Vaikai ir jaunuoliai daug bendravo tarpusavyje – apie mokslą, keliones, sportą, savarankiškumą ir kasdienybę, dalijosi savo patirtimi, atrastais sprendimais ir mažais „lifehackais“, kurie kitam gali labai praversti.
Birželį – Ryga. Rugsėjį – Palanga
Birželį mūsų asociacijos delegacija lankėsi Rygoje, kur susitiko su Latvijos Spina Bifida ir hidrocefalijos asociacijos bendruomene. Rugsėjį jau mes patys Palangoje priėmėme Latvijos asociacijos pirmininkę Janą Kruminą, asociacijos atstovę Nataliją Savenkovą ir kartu atvykusius jaunus bendruomenės narius Katriną ir Georgijų.
Po birželio susitikimo Rygoje tai buvo natūralus bendradarbiavimo tęsinys. Keturias dienas gyvenome viena stovyklos kasdienybe, dalijomės gerąja patirtimi, kalbėjomės apie tai, kuo gyvena abiejų šalių Spina Bifida bendruomenės, kokių sprendimų pavyksta rasti Latvijoje ir Lietuvoje, kuo galime pasidalyti vieni su kitais. O jaunimui tam nereikėjo atskiros darbotvarkės – bendravimas, sportas ir laikas kartu savo darbą padarė patys.
Vakaras, kurio laukė visi
Per tris dienas vaikai galėjo pamiršti, kurią valandą prasideda vienas ar kitas užsiėmimas. Bet apie penktadienio diskoteką priminti nereikėjo niekam. Jos buvo laukiama nuo pat stovyklos pradžios.
Vaikai ir jaunuoliai patys prisidėjo prie pasiruošimo, rinkosi muziką ir kūrė vakaro nuotaiką. Po dienų, pilnų sporto, mokymų, pokalbių ir naujų patirčių, diskoteka tapo gražiu paskutinio vakaro akcentu.
Muzika, šokiai, juokas, draugai.
Ir turbūt būtent čia geriausiai matėsi labai paprastas dalykas – vaikai ir jaunuoliai į stovyklą atvažiuoja ne tik dėl veiklų.
Jie laukia vieni kitų.
Tai, ko neįmanoma sudėti į programą
Per keturias dienas oras spėjo parodyti beveik visus savo veidus – buvo ir vėjo, ir lietaus. Tačiau paskutinį rytą Palanga mus išlydėjo saule.
Dar liko šiek tiek laiko išeiti prie jūros, pasimėgauti paskutinėmis šiltomis rugsėjo akimirkomis ir mūsų gimtąja Baltija, prieš visiems vėl išsiskirstant į savo miestus.
Po stovyklos liko daugybė nuotraukų. Ačiū mūsų asocicijos narei Marijai Giliovai-Urbietei už užfiksuotas stovyklos akimirkas!
Bendromis jėgomis per smėlį tiesiamas takas į jūrą. Pirmi padelio smūgiai. Susikaupę veidai Raudonojo Kryžiaus mokymuose. Pirmosios minutės lenktyniniame vežimėlyje. Pokalbiai. Latvijos bičiuliai. Šokiai paskutinį vakarą. Ir paskutinės saulėtos valandos prie jūros.
Jos pasakoja daug.
Bet ne viską.
Po stovyklos vienas mūsų bendruomenės tėvas apie žmones, kuriuos sutiko per asociaciją, parašė labai paprastai:
„Susibendravome ir tapome šeima.“
Gal todėl tų kelių dienų per metus ir laukiame kitaip.
Ne todėl, kad per keturias dienas galima išspręsti visus klausimus.
O todėl, kad kelioms dienoms vėl atsiranda vieta, kurioje nereikia ilgai aiškinti savo kasdienybės.
Apsikabinome ir išvažiavome namo – iki kito susitikimo.
————————————————————————————————————–
Veikla vykdoma įgyvendinant projektą „Spina Bifida ir hidrocefalija asociacijos veiklos 2026 m.“, finansuojamą Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis. Dėkojame Agentūrai už paramą, suteikiančią galimybę mūsų bendruomenei susitikti, mokytis ir būti kartu.
