Spina Bifida – įskilas stuburas su įgimtu plyšiu, kai nesuaugę slankstelių lankai, lietuviškai vadinama „įgimta stuburo smegenų išvarža“.

Spina Bifida – vienas iš dažniau pasitaikančių nervinio vamzdelio raidos defektų. Šis defektas susiformuoja 4 nėštumo savaitę ir gali būti nustatomas nėštumo metu arba naujagimiui gimus.Esant šiai nervų sistemos patologijai, priklausomai nuo stuburo segmentų pažeidimo lygio pasireiškia įvairaus laipsnio apatinių galūnių paralyžius bei kiti susiję organizmo funkcijų pažeidimai

Žmonių, turinčių Spiną Bifidą, sveikata ir gyvenimo pilnatvė priklauso ne tik nuo nugaros smegenų pažeidimo lygio, apimties ir lydinčių būklių, tačiau ir nuo medicininės priežiūros, jiems augant. Šiems pacientams būdingos tam tikros būklės ir ligos, todėl jiems reikalingi papildomi tyrimai ankstyvai šių ligų diagnostikai bei komplikacijų išvengimui. (remiantis „Mielomeningocelė: medicininiai, pedagoginiai ir socialiniai aspektai“, 2011)

Dažniausios Spina Bifida formos yra šios:

  • Spina Bifida occulta – lengvos formos Spina Bifida, kai stuburo smegenys, skystis, nervai ir kt. yra po odos danga, tačiau virš jos gali būti pakitusi oda – hemangioma, hipertrichozė, odos išaugos ir pan.

  • Meningocelė – vidutinio sunkumo forma, kai smegenų skysčiu užpildytas maišelis yra matomas iškilęs nugaros srityje. Tačiau maišelyje nėra stuburo smegenų ir nervų.

  • Mielomeningocelė – sunkios formos Spina Bifida, kai stuburo smegenys ir nervai yra matomi iškilę nugaros srityje maišelyje arba atviroje žaizdoje.

    (Remiantis http://www.ecommunity.com/health/index.aspx?pageid=P02624)

Spina Bifida pagal savo paplitimą užima antrą vietą po Dauno sindromo tarp visų įgimtų patologijų. Mokslinių studijų duomenimis, įgimtų stuburo ir nugaros smegenų išvaržų vidutinis paplitimo dažnis yra 1 atvejis 1000 naujagimių. Žmogaus genetikos centro 2003 metų duomenimis, kuriuos pateikia LR Sveikatos apsaugos ministerija, nervinio vamzdelio patologija sudaro 7,5% visų įgimtų patologijų Lietuvoje.

Įgimtos stuburo ir nugaros smegenų anomalijos yra žinomos nuo senų senovės. Įgimtos stuburo ir nugaros smegenų anomalijos yra žinomos nuo senų senovės. Apie tai byloja paleontologiniai ir antropologiniai radiniai. Žmogaus spinalinių disrafizmų aprašymus galima rasti Hipokrato (460-370 m. pr. m. e.), Galeno (129-200/217 m. m. e.) ir kt. veikaluose (Goodrich, 2008).

Ankščiau asmenys gimę su šia patologija, turėjo menkas galimybes sulaukti pilnametystės ir dažniausiai miršdavo dar ankstyvoje vaikystėje. Nauja era įgimtų nugaros smegenų išvaržų gydyme prasidėjo nuo 1960 metų, kai buvo pradėtos taikyti nuosruvos (šuntavimo) operacijos. Šiandien taikant adekvačius ir savalaikius gydymo metodus, išgyvena 97% vaikų, turinčių pažeidimą sakralinėje srityje, 93% – liumbalinėje srityje ir 75% – torakalinėje srityje (Prasauskienė, 2003).

Mokslinių studijų duomenimis, įgimtų stuburo ir nugaros smegenų išvaržų paplitimo dažnis varijuoja tarp 2:1000 naujagimių Meksikoje ir Airijoje ir 0,2:1000 pastaruoju Suomijoje ir Japonijoje. Aukščiausiais Europoje Spina Bifida atvejų skaičius konstatuojamas Airijoje 2,4-3,8:1000 naujagimių (Tecklin, 2008). Lietuvos įgimtų vystymosi defektų ir paveldimų ligų registro LIRECA duomenimis, vidutinis nervinio vamzdelio defektų dažnis Lietuvoje 1993-2005 metais buvo 15,2 atvejų 10 000 gimimų. Žmogaus genetikos centro 2003 metų duomenimis, kuriuos pateikia LR Sveikatos apsaugos ministerija, nervinio vamzdelio patologija sudaro 7,5% visų įgimtų patologijų. Patobulėjus prenatalinės diagnostikos metodams, profilaktiškai nėštumo metu vartojant folinę rūgštį, nugaros smegenų išvaržų paplitimas po 1997 m. sumažėjo ir šiuo metu, kai kurių studijų duomenimis, yra 4,6 atvejų 10000 naujagimių (Prasauskienė, 2003). Budrys (2003) ir Klumbys (2001) nurodo, kad mergaitėms ši patologija dažnesnė, tik nėra bendros nuomonės dėl santykio. Budrys (2003) teigia, kad mergaitės serga 3–7 kartus dažniau, o Klumbys (2001) nurodo santykį 2:1.